Savanoriaujame Amerikoje, istoriniame reformatų suvažiavime

<< September 2010 >>
Mo	Tu	We	Th	Fr	Sa	Su
		1	2	3	4	5
6	7	8	9	10	11	12
13	14	15	16	17	18	19
20	21	22	23	24	25	26
27	28	29	30

Ketvirtadienis, 2010 m. birželio 24 d. 18:28

Stewards – taip jau antrą savaitę vadina mus – mane, Gabiją ir Žydrūną ir dar būrį savanorių iš viso pasaulio, suvažiavusių savanoriškai pagelbėti į pasaulinį reformatų konferenciją. Ši mūsų taip paprastai vadinama konferencija – didžiulis istorinis įvykis visiems pasaulios reformatams, kadangi tai yra dviejų didžiausių reformatų bažnyčias vienijančių organizacijų susijungimas į vieną.
Džiaugiamės, galėdami būti čia, atstovauti mūsų mažytę šalį bei dar mažesnę, pasauliniame konktekste – beveik nykštukinę, mūsų Reformatų bažnyčią. O taip pat sutinkame žmonių iš viso pasaulio, visų žemynų. Naujų draugų jau turime ne tik Europoje, bet ir Urugvajuje, Pietų Korėjoje ar Madagaskare.. Nepatikėsite, bet esame laukiami net Kiribati saloje. Kartais net sunku patikėti, kad vien Kamerūne, vienoje Afrikos valstybių, reformatų beveik tiek, kiek visoje šalyje – net 13 milijonų!

Mes įsikūrę esame teologijos universiteto miestelyje – Calvin colledge, kuris yra Grand Rapids miesto pakraštyje, Mičigano valstijoje. Ne, ne, prie garsiojo ežero dar neteko pabūti, kadangi iš ties turime daug atsakomybių. Net 50 pagalbininkų esame suskirstyti į komandas: administravimo, dokumentų, pamaldų, seminarų, komunikacijos. Ir tikrai kartais tenka pasidarbuoti iš peties, kad viskas vyktų sklandžiai, nes dalyvių – delagatų, bažnyčių atstovų, svečių, stebėtojų ar tiesiog lankytojų – daugiau nei tūkstantis, o ir oficialus sinchroninis vertimas yra prieinamas net keturiomis kalbomis: anglų, vokiečių, prancūzų bei ispanų. Ir dar kartą noriu pabrėžti, kad šis įvykis tikrai yra grandiozinis visiems visų šalių reformatams.

Tačiau tarp visų darbelių sekmadienį visi vykome į skirtingas parapijas. Dalyvavome pamaldose aplinkinių miestelių reformatų bažnyčiose bei pasisėdėjimuose po pamaldų. Mes su Žydriumi lankėme Kalvarijos (Calvary) parapiją miestelyje pavadinimu Olandija (Holland) ir buvome nustebinti itin moderniai pravestų pamaldų, kurios musiškiams tikriausiai primintų daugiau jaunimo pamaldas, nei tradicines. Ant scenos – grupė muzikantų, pamaldos prasideda rokeriška melodija, kunigo pagalbininkas kviečia visus į pamaldas. Pamokslą kunigas sakė naudodamasis naujausiomis technologijomis, pasitelkdamas platųjį ekraną pamokslo metu naudojo ir audio bei video vaizdelius iš interneto. Po pamaldų aš vykau pietų su jau pensijoje esančiu kunigu Henry Dykema į jo namus kartu su Kamerūno bei Nyderlandų bažnyčių atstovais. Beje, pats kunigas bei jo žmona yra olandai, kurie pokario metais dar būdami vaikais atkeliavo su šeimomis į Ameriką.

Žydrūnas pietavo kitoje šeimoje, o štai Gabija lankėsi kitoje parapijoje:
„Man teko visai netolima parapija, gal 10 minučių kelio autobusu. Važiavome su kita mergina iš Olandijos bei puspilniu autobusu delegatų iš šiaurės Indijos, Kamerūno ir kitų egzotiškų pasaulio šalių, kuriose net neįsivaizdavau, kad gali būti reformatų.

Mus šiltai priėmė parapijiečiai ir keli pastoriai. Pamaldos buvo pakankamai šiuolaikiškos, parapijos choras nepakartojamai dainavo giesmes pritariant šiuolaikiniams instrumentams – būgnams ir gitarai. Po pamaldų, pagal amerikonišką paprotį ėjome gerti kavos ir susipažionti su parapijiečiais. Ten labai įprasta pasisiveikinti, lėtai ir aiškiai pasakyti savo vardą, paklausti iš kokios šalies tu atvykai, ir, kaip supratau, pakartoti šalie pavadinimą, pridėti keletą jaustukų „oi, ai“ ir paklausti, kaip sekasi. O sekasi mums visai gerai, nes, netgi jeigu ir sektųsi blogai, nelabai kam būtų ir įdomu klausyti lietuviškų pabambėjimų, nes gi visada viskas gerai būti negali. Todėl atsakai“ I am fine“, būtinai su šauktuku gale.
Po kavutės mus maloniai pakvietė į parapijos valgomajį, kur gavom labai aiškias, vėl gi, pagal amerikonišką paprotį, aiškiai paaiškino, kur rasti kavos, arbatos, WC, ir kad galima pakartoti maisto. Gavau vietą prie stalo šalia nerealaus dyžio pastoriaus (gal 2.20 m) ir jo žmonos kilusios iš šiaurės Indijos – Mizoramo valstijos, kur gyvena visai į indus nepanašūs, bet labai mieli žmonės.

Didysis pastorius olandų kilmės amerikietis, daug plepantis, tai buvo labai linksma pietauti ir šnekėtis temomis nuo reformacijos Lietuvoje iki geriausio lietuviško alaus – turėjau užrašyti pavadinimą ir išaiškinti, kad Čikagoj būtinai jo turėtų būti.“
Po apsilankymų parapijose visi vėl susitikome savo konferencijose miestelyje (tikrai, kad nueiti nuo vieno iki kito krašto prireikia daugiau nei 10 minučių, tad nesuklysiu vadindama miesteliu mūsų buveinę) ir dalyvavome šventinėse viso surinkimo pamaldose. Ak, net nemoku parašyti, kaip smagu buvo traukti į vieną natą tiek jaunimo, tiek tradicines, tiek įvairiakultūrines giesmes, kai kartu balsu šlovina dar keli šimtai žmonių. Ir visi tokie muzikalūs… Smagu.

Tačiau jau dabar berašant, kad atrodo labai seniai buvome tose parapijose, nes po to dar visko tiek vyko. Štai ir tornadas slinko pro šalį Mičigano valstijoje, net buvome griežtai suvaryti į rūsius audrai lenkiant medžius prie žemės. Dar teko sudalyvauti indėnų reformatų, taip taip, INDĖNŲ REFORMATŲ pamaldose bei jų šokio rituale „Pow Wow“ – viskas vyko gražiame parke, po kuriuo yra senos indėnų kapinės. O štai mūsų konferencijos miestelyje kiekvieną vakarą vyksta vis kito kontinento vakarinė malda. Taip pat tenka sudalyvauti ir programos dalyse. Kartais dėl to, kad tuo metu tiesiog tenka budėti (angl. „on duty“), o kartais ir savanoriškai pasidomime, kas vyksta. O jei netyčia turime kokio darbo administracijos kabinete, pagrindines, bent jau masines konferencijos dalis galime stebėti tiesiogiai transliuojamas. Tokia jau ta Amerika, visko tiek daug (maisto, patogių niekučių, žmonių margumyno). Ir mes čia, lietuviai reformatai.. Liko vos kelios dienos mūsų tarnavimo čia ir su spalvingomis patirtimis skrisime namo. Ir po to liks tik draugystės ryšiai su visu pasauliu, kuriuos šiais laikais gana lengva palaikyti technologijų pagalba.. Netgi daugelis delegatų bei savanorių negavo galimybės atvykti į Ameriką dėl pernelyg griežtos vizų kontrolės (ypač sudėtinga buvo Afrikos šalims), tačiau tų pačių technologijų pagalba informaciją gali gauti minutės greitumu. Ir žinoma, dalį patiriamų džiaugsmų bei kitų emocijų iliustruoja krūvos nuotraukų, kurias kviečiame pamatyti šiuo adresu:

http://picasaweb.google.com/grandstewards.

Dvi sesės ir brolis
Donalda, Gabija ir Žydrūnas.

P.S. Kitas pasaulinis reformatų suvažiavimas po septynerių metų.. Ir šiandien tik Dievas žino, kas iš mūsų ten dalyvaus.